„Lygiosios trunka akimirką“ vaizduoja karo metų Vilniaus getą, tačiau autoriui rūpi ne istorinė autentika, o situacijų visuotinumas ir universalioji pasirinkimų prasmė. Romano veiksmas plėtojamas trijuose lygmenyse, apimdamas šachmatų partiją, jaunuolių Izaoko ir Esteros meilę bei šešis pasakojimus apie šeimos patriarcho Abraomo Limano vaikų likimus. Nenuslūgstančią įtampą sukuria šėtoniškos žaidimo sąlygos: jei laimės komendantas, žus geto vaikai, o Izaokas liks gyvas; jei laimės jaunuolis, jis žus, bet vaikai bus išgelbėti. Vienintelė – beveik neįmanoma išeitis – lygiosios.
